Trečios dienos linksmybės

Trečios dienos reziumė.

Komandos žodis

Mes irgi norime tarti žodį. Savo, ne kitų cituotą. Džiaugiamės, kad mokiniai galų gale gavo teisę pasisakyti. Taip, kaip jiems atrodo. Nevaržomai. Laisvai. Tikimės, kad mūsų darbai nieko neįžeidė. O  jei jau taip nutiko… na, retai kada visi būna patenkinti žiniasklaida. Bet mes stengėmės. Dar kai kas: mums mūsų darbas patiko! Tik, deja, iš savęs interviu imti negalima.

Dėkojame už dėmėsį,
 Epochuratu.wordpress.com komanda

Reziumė: kitoniškosios 3 dienos

Epochų ratas jau rieda tolyn. Projektas paliko nemažai įspūdžių, tiek teigimų, tiek neigiamų. Faktas, kad pastarosios dienos buvo kitokios. Skyrėsi ne tik nuo įprastos rutinos, bet ir ankstesnių metų. Kas norės, sakys, kad nepasitenkinimai (kurių buvimo negalima paneigti) buvo dėl to, kad žmonės nelabai mėgsta pokyčius. Kiti laikysis pozicijos, kad iš tikrųjų buvo daug problemų. Bet gana tų filosofijų.

Prisiminkime dar šviežius įvykius: dvi dienos darbo. Mūsų – rašymo, fotografavimo, video kūrimo, informacijos talpinimo. Jūsų – knygos puslapių, skaidrių kūrimo ir/arba ruošimosi morališkai finalinei dienai. 3 paros. 15 klasių. Nesuskaičiuojamas kiekis pastangų, galvos skausmų ir gerų norų.  Paskutinės dienos džiaugsmai, įkūnijant Renesansą koridoriuose bei viktorinos azartas. Jau panašiau į šventę!

O kas dabar? Dabar teliko tik laukti įvertinimų. Jų ir kitų metų.

Ingrida Norkutė

Šaknys karčios – vaisiai saldūs?

Tai, kam buvo ruoštąsi ilgai, tai, prie ko dirbta ilgai. Finišo tiesioji. Kas padaryta – tas.  Projektas pasiekė savo kulminaciją.

Ši diena skirta skaidrių pristatymams, stebuklų kūrimui erdvėse. Vertinimo komisija – Nijolė Žylienė, Sandra Ramanauskienė, Romualda Petrauskienė, Dalia Samuilienė, Ieva Ivanauskaitė, Robertas Ramanauskas. Būtent šie arbitrai nulems, kas ko (ir kiek) vertas.

Pirmokų pastangos pasiteisino

Pirmojo aukšto koridorius pavirto didele miesto centro aikšte, kurioje prieglobstį rado įvairiausio luomo žmonės – nuo valstiečių iki kilmingųjų. Čia įsikūrė Da Vinčio dirbtuvės. Jose pats Da Vinčis tapė visus norinčius, o trumpo atokvėpio metu galėjome išgirsti dainuojant „Ave Maria“. Apsilankyti 1D klasės turgavietėje kvietė valstietės ir valstiečiai, apsirengę to laikmečio kostiumais, bei muzikantai, grojantys įvairiais instrumentais. Skambėjo būgnelio, varpelių, trikampių, barškučių ir tarškynių garsai. Tačiau norint įsigyti prekių, kurios, beje, buvo labai įdomių pavadinimų, kaip Da Vinčio plaukų sruogos, Beikono žiburėlis, Montenio išpažintis. Reikėjo įminti mįsles. Teko rimtai pasukti galvą, kad pasakytume teisingą atsakymą. Jų buvo įvairiausių. Mums teko įminti tokią: „Be kojų, be rankų vartus atkelia“. Įsigiję burnoje tirpstančių skanumynų buvome pakviesti įsiamžinti Mona Lizos paveikslo kontūruose. Monos Lizos veidą pakeitė įvairiausios mokinių mimikos.

Antrosios dienos darbai

Mąstytojai po truputį vis įgauna pagreitį! Renesanso dvelksmas koridoriuose kuo toliau, tuo labiau juntamas.

Filmavo: Urtė Askelovičiūtė

Montavo: Jonė Grubytė

Dienos interviu. Andrius Tamošiūnas: “Šiemet projektas neišpildė savo potencialo“

Mokyklos prezidentas Andrius Tamošiūnas turi tvirtą nuomonę, o ypač – dėl „Epochų ratu“ projekto.

–          Jau trečius metus – nuo pat pradžių – dalyvauji „Epochų ratu“ veikloje. Ką manai apie šį projektą?

–          Man patinka ši idėja. Projektas priverčia susimąstyti giliau, kaip kas vyko. Praeitais metais galvojau, kad tai yra labai puikus projektas. Gaila, kad tai tik trys metai. Būtų įdomu sudalyvauti, tarkim, „Epochų ratu. Antras pasaulinis karas“.

Tačiau šiemet projektas neišpildė viso savo potencialo.

–          Tai anksčiau išpildydavo?

–          Gal nevisiškai, tačiau ankstesnių metų projektai man kur kas labiau patiko. Mes darėme filmus, gal tai buvo pagrindinė priežastis. Jį kuriant, susivienijo visa klasė. Ką tau reikia padaryt? Užteks pastovėt, pavaidint masinėj scenoj, o tau reikės pamontuot ir t.t. Visi žinojom, kas ką moka, kas ką daro. Viskas buvo daug paprasčiau, veikla organizuojama klasėse. Mes tris dienas ten tarsi gyvenom. Visi žinojom, kas ką moka, kas ką daro. Dirbom savo grupėj, tai ir galėjom tikėtis geresnio rezultato.

Antrosios dienos pamoka: nepuoselėti vilčių ir daug dirbti

Gera naujiena: pirmoji diena taip visiems nepatiko, kad labiau nusivilti vargu ar įmanoma! Ketvirtadienio nuotaikos kiek geresnės. Problemos niekur nedingo ir visi vis dar nepatenkinti, tačiau neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti, nurimti ir dirbti. Veiklos spektras  platesnis, pradėta puošti koridorius, prasidėjo šokių repeticijos. Ir – dienos naujiena – šiandien moksleiviai sužinojo, kad turi parašyti savo temų santraukas anglų kalba.  Taigi darbo krūvis bei netikėtos staigmenos vakarykštes neigiamas emocijas bent kiek nuvijo į antrą planą.

Ketvirtadienis pirmokus nuteikė optimistiškai

Antroji projekto „Epochų ratu“ diena prasidėjo nuo ankstyvaus ryto. Dauguma moksleivių buvo dar nepabudę iš saldaus miego ir vaikščiojo apsnūdę. Tačiau mokytojai buvo žvalūs, kupini energijos ir nusiteikę bendrauti. Jie mums  atskleidė  šio projekto užkulisius.

Lyginant pirmąją projekto dieną su antrąja matyti pažanga. Vakar pirmokai buvo pasyvūs, nenoriai darbavosi, klasėse jautėsi niūri atmosfera.  Mokytojai sako, jog taip yra turbūt dėl to, kad tai pirmasis jų projektas ir suprasti, ko reikalaujama, gana sunku. Šiame projekte pirmąjį kartą dalyvauja ne tik pirmokai, bet ir kai kurie jų auklėtojai!

Prasidėjus antrajai projekto dienai mokiniai labiau įsitraukė į veiklą, pasirodė pirmieji žingsneliai konkretaus darbo link. Tai džiugina klasės auklėtojus bei mokytojus-padėjėjus. 1B klasės auklėtoja liko maloniai nustebinta savo klase: „ Atsiskleidė auklėtinių gabumai, nesitikėjau, kad jie taip darbuosis. Vis dėlto jie nėra tinginiukai. Džiaugiuosi savo klase.“ Mokiniai parodė savo kūrybiškumą ir originalumą. 1E klasės moksleiviai  norėdami išsiskirti patys fotografavo miestą ir nuotraukas kėlė į pateiktis. Kitose klasėse iškilo įvairių pastatų, miesto dekoracijų, kuriamos drabužių kolekcijos, piešiniai, kaukės. Kaip didžiausią teigiamą bruožą šiame projekte mokytojai įvardija klasės vieningumo stiprinimą. Tai pirmieji metai šioje mokykloje, todėl labai svarbu, kad klasė susidraugautų ir taptų vienu kolektyvu. Dėl šiuometinės vertinimo sistemos mokiniai vadovaujasi posakiu: „Vienas už visus – visi už vieną.“ Tai skatina moksleivius prisiimti atsakomybę ir stengtis pagerinti rezultatus.

Šiandien žvelgiant į pirmokus matyti nebe juodai baltas vaizdas, o ryškios margos spalvos.

Auklėtojai džiaugiasi antrokais

Šiandien atmosfera antrokų klasėse buvo panaši kaip ir vakar – pakankamai darbinga. Tie mokiniai, kuriuos matėme dirbant vakar, dirbo ir šiandien, bet taip pat galima buvo išvysti dirbančius ir tuos, kurie vakar buvo pasyvūs. Kadangi darbai vyko beveik taip pat kaip ir pirmąją dieną, nusprendėme šiandien pakalbinti klasių auklėtojus ir klases prižiūrinčius mokytojus, taip norėdami sužinoti, ar iš tikrųjų darbas klasėse vyksta, ir taip pat labiau įsigilinti į kiekvienos klasės pasiruošimą penktadieniui.

Kalbindami mokytojus išsiaiškinome, jog didžiausią ir atsakingiausią darbą, jų manymu, atlieka tie mokiniai, kurie ruošia pateiktis bei renka joms informaciją. Visi mokytojai paminėjo, jog pateiktis ruošiantys antrokai savo darbą atlieka labai atsakingai. Taip pat pastebėjome, kad labai stropiai yra rengiamasi viktorinai: „Besiruošiantys viktorinai mokiniai labai daug skaito ir mokosi. Man atrodo, kad jie išmoks visą trečios klasės kursą apie renesansą ir jiems po metų jį reiks tik pasikartoti“, – sakė 2D klasės auklėtoja Laima Namajuškienė. Bet matyti besimokančius ir vien prie knygų sėdinčius viktorinos dalyvius nėra  labai smagu.

Taip pat visos mokytojos užsiminė, kad viskas nėra taip puiku ir nepriekaištinga, nes vis dėlto kiekvienoje klasėje atsiranda žmonių, kurie neranda sau veiklos,  o tiksliau net neturi noro jos rasti. Iškyla ir šiokių tokių sunkumų,  be kurių tikriausiai nebūtų įmanoma įsivaizduoti šio projekto. Iš 2E klasės auklėtojos Irmos Jančienės sužinojome, jog mokiniai, vakar visą dieną darę pateiktis,  tikriausiai dėl pervargimo ir skubėjimo pamiršo išsaugoti tai, ką buvo padarę, taigi šiandien  jiems teko viską daryti iš naujo. Bet mes tikimės, kad tai neišmuš 2E klasės iš vėžių ir nepaisant iškilusių nesklandumų jie sugebės gerai pasiruošti pristatymui.

Kadangi vakar prašėme antrokų palyginti praeitų ir šių metų projektus, to paties klausėme ir mokytojų. Dauguma jų atsakė, kad šiais metais antrokai dirba organizuočiau ir yra labiau įsitraukę ir galbūt tai yra dėl pačios epochos įvairiapusiškumo, o gal todėl, kad šiais metais projektui skiriamas didesnis dėmesys. Taip pat sužinojome nemažai įdomių detalių apie kiekvienos klasės pasirengimą veiklai erdvėse, bet tai paliksime paslaptyje iki rytojaus, kai visi galėsite tai pamatyti gyvai.

Trečiokų ir jų auklėtojų nuomonės išsiskiria

„Ar šiandien geriau jautiesi?“ – klausiu trečios klasės moksleivės. „Žinok, geriau. Niekas nepasikeitė, bet bendra savijauta, nuotaika šiek tiek geresnė.“

Mokiniai pastebėjo, kad šiandien yra aiškiau, kas  ką turi daryti. Vieniems nepaprastai trūksta laiko, kiti džiaugiasi radę ką nors padaryti.

Kiek kitokia klasių auklėtojų pozicija. Nuomonių išsiskyrimo pavyzdys – 3 d klasės auklėtoja Rasa Rutkauskienė džiaugiasi savo klase, kad jie šiemet labiau pasiruošę ir atsakingesni nei pernai. Su ja nevisai sutinka auklėtinė Lina, kuri yra pasipiktinusi šiuo projektu, kai kurių klasės narių veikla.

Kitos auklėtojos, daugiau ar mažiau, mąsto panašiai, kaip ir jų mokiniai. Organizaciniai nesklandumai, mokinių motyvacijos trūkumas, netolygus darbų pasiskirstymas, kai vienas daro darbą už penkis, o penki daro darbą už nulį. „Reikėtų kaip pamokose duoti darbo – kiekvienas sėdi ir daro savo darbą, nes dabar vienas po lauką laksto, kitas šiaip po mokyklą klaidžioja“, – pastebėjimais dalinasi Ieva Ivanauskaitė.

3d auklėtoja Milda Brukštuvienė  įžvelgia gilesnę prasmę: „Pasitaiko situacijų, kurios atskleidžia žmogų iš įvairių pusių, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tai išbandymai. Jie  parodo, ko žmogus esąs vertas, atsiskleidžia jo vertybės.“

Rašė: Silvija Butkutė, Gabrielė Šilobritaitė, Ingrida Norkutė

Nuotraukos: Agota Vasiliūnaitė

Pirmosios dienos darbai

Pirmosios dienos mąstytojai – šiek tiek prisnūdę, bet po truputėlį vis dėl to budina savo mintis.

Filmavo: Urtė Askelovičiūtė

Montavo: Jonė Grubytė

Dienos interviu

Kalbiname buvusį prezidentūros narį, ketvirtoką  Karolį Ramanauską.

Kaip prisimeni projektą „Epochų ratu“ ? Koks jausmas jame nebedalyvaujant?

Projektas prasidėjo, kai buvau antrokas. Tai buvo naujiena, kuri paliko tik teigiamas emocijas. Patiko aktyvumas ir  tai, kad galėjome pasireikšti iš kūrybinės pusės.  Tai buvo puiki galimybė suvienyti  klasę ir sužinoti daug  naudingos informacijos.

Kaip buvai nusiteikęs pirmaisiais projekto metais?

Pirmais metais buvo įdomu, visi bandė įsitraukti į veiklą, tačiau nelabai žinojom kaip tai padaryti, buvom sumišę. Padarėm išvadą, kad reikėjo pradėt ruoštis šiek tiek anksčiau, prieš prasidedant  projektui. Nes tos  dienos yra skirtos savo temai plėtoti, o tam neužtenka laiko. Nepaisant to, visi aktyviai įsitraukė į šią veiklą, nuotaikos buvo džiugios, jautėmės laimingi.

Ką šis projektas duoda mokiniams? Ką šis projektas davė asmeniškai Tau?

Mokiniams duoda daug žinių, nes temos yra svarbios, į jas  galima įsigilinti. Taip pat gali praplėsti savo pasauležiūrą. Asmeniškai man projektas davė naujos informacijos apie Antikos ir Viduramžių epochas.

Kuriais metais projekte patiko dalyvauti labiau? Kodėl? Kokie skirtumai?

Smagiau buvo  dalyvauti pirmąjame projekte„Antika“. Tuomet buvau labiau entuziastingas, įsitraukiau į veiklą. Antrajame projekte „Viduramžiai“  prisidėjau kurdamas šokį, neturėjau labai daug veiklos, dėl to projektas neatrodė toks įdomus  kaip pirmaisiais metais.

Ką norėtum pasakyti, palinkėti šiame projekte dalyvaujantiems mokiniams?

Linkiu nepasiklysti informacijos gausoje, įsilieti į šią veiklą  ir būti  aktyviems.  Svarbiausia  yra vieningas, komandinis  darbas, kurio Jums ir linkiu.

Silvija Butkutė, Gabrielė Šilobritaitė

Į epochų ratą įlipus…

8:00. Vilniaus Užupio gimnazija apgaubta šalčio. Ir istorinės mistikos. Slenkstis, kurį mynė Aristotelis bei Dantė,  šiemet atviras Viljamo Šekspyro amžininkams.

„Pergamentai! Pergamentai! Perki vieną – gauni du! Visagalės priemonės nuo maro! Nupeštas viščiukas! Pergamentai!…“ Ar taip buvo? Mes nežinom. Ar taip bus? Pamatysim. Renesanso turgus – vienas iš naujų veiklos pasirinkimų. Kitaip nei ankstesniaisiais metais, šiemet atsirado veikla koridoriuose.

Dar viena naujovė – viktorina. Ar žinai, ką Rusijoje vadino „lenkų liga“? Atsakymas: tai ta pati olandų vadinamoji „ispanų liga“!  Pagaląsk savo protą, gerasis jaunikaiti. Čia nepadės nei Vikipedija, nei išmanusis telefonas.

Tiesa,  nuspręsta, kad Renesanso epochos pristatymui nebereikia meninės dalies. Dailininkams, poetams ir kitiems talentingiesiems savo gabumus teks atskleisti knygos puslapiuose, puošti salę ar koridorių bei dalyvauti įvairioje veikloje erdvėse.

Paskutinis pokytis – prieš Jūsų akis! Šiame interneto puslapyje rasite kiekvienos dienos įspūdžius, tiek teigiamus, tiek ir nelabai, tačiau galime garantuoti – matysite tiesą, tiesą ir naujieną!

Pirmokų viltys ir realybė

Pagaliau išaušo pirmoji projekto  „Epochų ratu“ diena. Visi jos laukėme su džiugesiu ir viltimi. Tačiau darbo pradžia  to neatspindi. Entuziazmas apmalšo, noras veikti išblėso, mokiniai tapo pasyvesni, nei žadėjo būti.  Apžvelgiant visas pirmokų klases, vaizdas yra kaip senoviniame nespalvotame televizoriuje. Visos spalvos: juoda, balta. Tai atspindi moksleivių nuotaikos ir menkas darbingumas. Tačiau šviesos spindulėliai pasirodo!.. Yra moksleivių, kuriems ši veikla įdomi, į kurią jie įsitraukia visomis jėgomis.

Visos pirmokų klasės tikisi šio projekto metu maloniai pabendrauti, pažinti vienas kitą, žinoma, smagiai praleisti laiką ir gauti gerų pažymių. Džiugu tai, kad dauguma klasių yra pasidariusios veiklos planą ir po truputį pradeda jį vykdyti. Pirmokams yra nelengva, nes tai pirmasis jų projektas, dauguma moksleivių sutrikę, bet negalime teigti, kad darbas nevyksta. Pirmieji žingsneliai žengti, liko kita svarbi kūrybinio proceso dalis – įgyvendinti ir realizuoti savo sumanymus bei planus. Linkime daugiau entuziazmo! Tikrasis džiaugsmas patiriamas tuomet, kai į veiklą įsitraukiama visomis jėgomis.

„Viduramžių“ patirtis pagelbėjo antrokams

Antrokų nuotaikos yra kur kas entuziastingesnės nei pirmokų ir dauguma mokinių yra labiau nusiteikę dirbti. Galbūt todėl, kad jie jau dalyvauja antrame „Epochų ratu“ projekte ir nesijaučia tokie sutrikę. Aišku, visuomet atsiranda tų, kurie užsiima sau įdomia veikla ir kuriems šis projektas neturi didelės reikšmės, bet reikėtų labiau stengtis įžvelgti teigiamą pusę. Mokiniai dalijasi mintimis dėl veiklų erdvėse ir bando jas įgyvendinti. Kai kurie stropiai mokosi viktorinai bei rašo knygos puslapius, taigi darbai tikrai vyksta.

Aplankę 2c klasę sužinojome, jog jie šiandien nusprendė ne tik sėdėti mokykloje, bet ir aplankyti Kazio Varnelio namą – muziejų, kuriame tikisi praplėsti savo žinias bei geriau įsigilinti į savo temą. Pasisvečiavus kitose klasėse ir  paprašius antrokų palyginti praeitų ir šių metų projektus, dauguma atsakė, kad Renesanso tema jiems yra kur kas įdomesnė ir smagiau dirbti, bet pati projekto eiga, taisyklės ir atmosfera jiems labiau patiko praeitais metais. Paklausus, ko mokiniai tikisi iš šio projekto, dauguma atsakė, jog gerų pažymių, tad tikimės, kad tokio požiūrio dėka darbo kokybė nenukentės.

Antrokams norėtume palinkėti dar stropesnio ir aktyvesnio darbo bei tikimės, kad jie stengsis šį projektą įgyvendinti ne prasčiau nei praeitais metais.

Trečiokai laime nešvyti

Spindinčios akys, šypsenos iki ausų, entuziazmas veržiasi per kraštus – apibūdinimas, netinkantis VUG trečiokams. Klasėse sėdi po keletą mokinių,

dirbančių prie skaidrių ir knygos. Chaosas. Kas dėl to kaltas? „Nėra konkrečios informacijos, ką ir kaip daryti“, – sako Gabrielė. Panašios nuomonės yra ir 3 E klasės mokinė Elzė. Pasak merginos, labiausiai trūksta meninės dalies. „Juk projekto esmė – ugdyti kūrybiškumą.  Koks kūrybiškumas, kai nebėra kur to reikšti.“ O kaip dėl veiklų erdvėse? „Idėja visai graži. Bet, manau, administracija pati nežino, ko iš mūsų nori. Sako, kad reikia kažko. Bet kas tas kažkas?“

Nėra viskas taip juoda –  beveik visi džiaugiasi, kad nėra jokių namų darbų ir nereikia nervintis dėl kiekvieno pažymio.   Be to, mes nesame tokie vieninteliai – mainų programos dalyvė Famke Egal teigia, kad Vokietijoje panaši veikla irgi vyksta, tik tematika kiek kitokia – sportas, menai ir pan. Projektų metu viskam vadovauja ne mokytojai, o patys mokiniai, taigi chaoso taip pat neišvengia.

Rašė: Ingrida Norkutė, Silvija Butkutė, Gabrielė Šilobritaitė

Nuotraukos: Gabrielė Stravinskaitė, Agota Vasiliūnaitė